Jautrūs žmonės dažnai jaučiasi tarsi „per jautrūs“, nors iš tiesų jie tiesiog jaučia daugiau.
Jautrūs žmonės dažnai gyvena tarp dviejų pasaulių – to, kurį mato visi, ir to, kurį jaučia tik jie.
Kartais tai net ne mintis, o jausmas, tyliai plevenantis per vidų –
kad gal su manimi kažkas ne taip…
kad gal per stipriai reaguoju, per giliai išgyvenu, per daug pastebiu, per ilgai savyje jaučiu tai, ką kiti praleidžia net nepastebėję…
Ir tada imi šiek tiek susimažinti.
Šiek tiek atsitraukti.
Šiek tiek „susitvarkyti“, kad būtum patogesnis pasauliui, kuris dažnai skuba, supaprastina, ir nejaučia tiek daug sluoksnių.
Bet jei trumpam sustotum…
ir leistum sau ne save keisti, o išgirsti save…
Gal pastebėtum, kad tai, ką vadinai „per daug“, iš tiesų yra tavo jautrumo kalba.
Yra jautrių žmonių, kurie girdi garsą ne tik kaip garsą.
Mato spalvą ne tik kaip spalvą.
Jaučia kitą žmogų dar prieš jam kažką pasakant.
Tik susitikus, iš kart vidiniu jausmu nuskenuoja, saugu ar ne.
Yra žmonių, kurie pavargsta ne nuo veiksmų, o nuo per didelio kiekio pojūčių, minčių, emocijų, kuries tyvuliuoja per juos.
Yra žmonių, kuriems reikia tylos ne todėl, kad jie nenori bendrauti,
o todėl, kad jie stipriai sugėrė į save aplinkos poveikį.
Ir galbūt tu esi vienas iš jų.
Jautrus žmogus dažnai ilgai to nesupranta,
nes pasaulis jam to nepaaiškina.
Jis tik pasako:
„neimk taip į širdį“
„čia nieko tokio“
„tu per jautrus“
Ir tada jautrus žmogus pradeda mokytis įtikti kitiems… ir po truputį nebebūti savimi.
Bet jautrumas nėra klaida.
Tai gebėjimas jausti daugiau sluoksnių vienu metu.
Tai tarsi turėti vidinį instrumentą, kuris pagauna niuansus, subtilumus, tylą tarp žodžių.
Ir taip, tai gali varginti.
Nes ne visi girdi tą pačią muziką.
Ir tada atsiranda vienišumas… ne todėl, kad esi vienas,
o todėl, kad esi neišgirstas.
Ir čia gali atsirasti labai svarbus posūkis.
Ne pasaulis turi pradėti jausti kaip tu, kad tu galėtum jaustis „teisingas“.
Tu gali pradėti nuo savęs.
Nuo labai tyliai, bet giliai ištariamo sau:
su manimi viskas gerai.
Gal tai prasideda nuo mažų dalykų.
Nuo leidimo sau atsitraukti, kai per daug ir per sunku.
Nuo pasirinkimo nebūti ten, kur reikia nuolat save sumažinti.
Nuo pastebėjimo, kad ne kiekvienas žmogus gali tave suprasti – ir tai nėra tavo kaltė.
Nuo to, kad nustoji įrodinėti savo jautrumą tiems, kurie jo neturi kaip patirties.
Ir po truputį pradedi kurti erdvę, kur gali būti.
Ne tobulesnis.
Ne stipresnis.
O tikresnis.
Kartais šiame kelyje labai svarbu nebūti vienam.
Terapija jautriam žmogui nėra apie „taisymą“.
Tai apie vietą, kur tavo patyrimas pagaliau gali atsiskleisti.
Kur nereikia susimažinti, kad būtum priimtas.
Kur gali mokytis būti su tuo, ką jauti – nebijant, kad tai per daug.
Kartais tai tampa pirmąja erdve, kur gali būti toks, koks esi – ir tai yra pakankama.
Galbūt tu vis dar ieškai atsakymo, ar su tavimi viskas gerai.
Ir gal visgi šis tekstas nėra atsakymas.
Gal jis labiau priminimas.
Kad jautrumas nėra tai, ką reikia paslėpti.
Tai tai, ką galima išmokti laikyti su švelnumu.
Ir gal net – su pagarba.
Sau.
Ir galbūt tai yra pradžia – ne keisti save, o po truputį sugrįžti į save.
Kartais jautūs žmonės – geba daugiau, nei patys geba įsivaizduoti.