Kartais žmogus nesikeičia ne todėl, kad nenori.
O todėl, kad yra vidinė dalis , kuri mano, jog pokytis yra pavojingesnis už dabartinį skausmą.
Mes dažnai sakome sau:
„Aš noriu kito gyvenimo.“
Bet viduje tuo pačiu gali gyventi ir kita tiesa:
„Jei pasikeisiu – nebežinosiu, kas esu.“
Ir tada viduje atsiranda didžiulė įtampa.
Žmogus ilgisi artumo, bet atsitraukia, kai jo gauna.
Svajoja apie ramybę, bet nuolat kuriama įtampa.
Nori būti matomu, bet atsiranda baimė iš tiesų atsiverti.
Nori laisvės, bet grįžtama į tai, kas pažįstama.
Ne todėl, kad trūksta valios.
O todėl, kad nervų sistema daug metų mokėsi vieno dalyko – išgyventi.
Kartais ilgainiui tampame tuo, kas padėjo mums išgyventi.
Prisitaikymas.
Kontrolė.
Nuolatinis budrumas.
Žmonių gelbėjimas.
Emocijų slopinimas.
Įsitikinimas, kad meilę reikia užsitarnauti.
Ir net jei toks gyvenimo būdas skaudina, jis vis tiek suteikia vieną labai svarbų dalyką – pažįstamumą.
Todėl pokytis dažnai nėra tik naujas įprotis.
Tai gali būti:
- senos savasties gedulas,
- vidinis nesaugumas,
- baimė prarasti santykius,
- baimė tapti matomu,
- baimė būti laisvu,
- net baimė nebeturėti dėl ko kentėti.
Kartais žmogus sustoja prieš pat proveržį ne todėl, kad negali augti.
O todėl, kad sena jo dalis dar netiki, jog naujame gyvenime bus SAUGU.
Ir galbūt todėl gijimas prasideda ne nuo kovos su savimi.
O nuo smalsumo.
Nuo klausimo:
„Ką manyje saugo šis pasipriešinimas?“
Galbūt mūsų vidinės dalys nėra problema.
Gal jos tiesiog labai ilgai bandė mus apsaugoti.
—
Ar esate patyrę momentą, kai labai norėjote pokyčio, bet kažkas viduje tarsi traukė atgal?
Kaip šiandien suprantate savo vidinį pasipriešinimą?